Monthly Archives: lapkričio 2013

J. Obelienius. Lietuvos TSR vandens turistų keliai 

Ištrauka iš knygos:

ŠVENTOJI

Trasos ilgis – 290 km¹⁷, trukmė – 12-15 d., sezonas – V-IX mėn.

Šventoji¹⁸ – Aukštaičių aukštumos ir jos v. pašlaičių upė, viena iš ilgiausių upių, ištisai tekančių Lietuvos teritorija; ji vingiuoja kalvota ir ežeringa Aukštaitija iš š. r. į p. v. Šventosios versmėmis lygiai gali būti laikomi Samanio bei Beržinio ežerėliai, kurie telkšo apie 3 km į š. nuo Dūkšto. Abiejų šių ežerėlių vandens perteklius nuteka į Dūkšto ež. Pačiame aukštupyje Šventoji jungia vieną su kitu 10 ež., telkšančių vis žemesniame lygyje. Čia 20 km ruože upės nuolydis menkas. Labai didelis kritimas buvo tarp Jūžintų ež. ir Antalieptės, vadinamoje Velnynėje, kur 5 km ruože Šventoji kaip kalnų upė nukrisdavo 25 m. Dabar šį nuolydį niveliuoja Antalieptės derivacinės HE užtvanka.

Tik prasruvusi ež. bei jų pratakomis daugiau kaip 70 km, žemiau Paščio ež. Šventoji virsta didoka upe su ryškesniu slėniu. Ji teka pro Antalieptę, Dusetas, Užpalius, Andrioniškį, Anykščius, Kavarską, Vidiškius, Ukmergę, Veprius, Upninkus, Ignalinos, Zarasų, Utenos, Anykščių, Ukmergės ir Jonavos rj. žemėmis. Į Šventąją įteka 6 intakai, ilgesni kaip 30 km, tinkami vandens turizmui (kai esti patvinę); Kriauna (L-50), Vyžuona (L-56), Jara-Šetekšna (L-59), Virinta (L-51), Siesartis (L-64), Širvinta (L-129). Virinta, Siesartis ir Širvinta hidrologiniais duomenimis (nuolydis ne mažesnis kaip 1 m/km, vid. metinis debitas ne mažesnis kaip 1,5 m³/s) atitinka II sudėt. ktg. Maršrutai šiomis upėmis įeina į etaloninius vandens turistų kelius.

Per visą 241,6 km ilgį (versmėmis laikant ištaką iš Dūkšto ež.) Šventoji nukrinta 127 m (ΔH-0,53). Šį bendrą kritimą smarkiai sumažina 6 jėgainių – Antalieptės ir Anykščių HE, Tiltiškių, Degesių ir Užpalių malūnų ir Kavarsko siurblinės – užtvankos. Tad faktiškasis maršruto trasos kritimas yra tik 82,1 m (ΔH-0,33). Šventosios nuotėkis, palyginti su kitomis upėmis, yra pastovesnis, nes jos baseine esantys 658 ežerai ežerėliai jį kiek aplygina, niveliuoja. Vandens kiekis upėje proporcingas baseino plotui, tad pasroviui jis auga panašiai, kaip ir baseino plotas. Tačiau dabar Šventosios nuotėkio svyravimai žemiau Antalieptės HE ir Kavarsko siurblinės labai priklauso nuo šių darbo: kai elektrinė veikia visu pajėgumu, o siurblinė ,,ilsisi’, visoje upės trasoje vandens pakanka ir sausiausio sezono metu. Kai elektrinė nedirba arba kai dirba siurblinė, atskiri upės ruožai labai nusenka. Tad plaukimą reikia derinti su minėtų jėgainių darbu.

Vagos pl. (m) aukštupyje 3-8-12, vidurupyje – 20-30, žemupyje – 50-60; gl – 0,4-3,0 m. Be veikiančių 2 jėgainių ir keleto buv. malūnų užtvankų bei jų griuvėsių, žemų ir nepraplaukiamų tiltų bei lieptų, Šventojoje yra ir kitų kliūčių: rėvų, didelių akmenų prie Užpalių, Vyžuonos ir Virintos ž., žemiau Širvintos intako bei pačiame žemupyje; plaukti tarp Luodykščio ir Asavo ež. kliudo ir tanki vandens augmenija. Šventąja geriausia plaukti lengvai pernešamomis ar pervelkamomis valtimis ir baidarėmis.

Traukiniu atvykus į Dūkštą arba autobusu į Gerkonis, laivelius ir mantą apie 5 km reikės nusigabenti į Beržinio arba Dūkšto ež. Beržinio ež. yra pati tolimiausia ir aukščiausia vieta (156), nuo kurios vandens turistai gali pradėti leistis Šventąja žemyn. Tiesa, iš dar aukštėliau (156,2) ir tolėliau esančio Samanio ež. (F-21,6) per Pažemenio ež. (F-9,2) į Dūkšto ež. iš p. lėtai įsruvena kitas bevardis upelis, bet jis per mažas plaukti turistų laiveliams.

¹⁷ Maršruto trasa 48 km ilgesnė už natūralų Šventosios ilgį, nes siūloma žygį pradėti iš Beržinio ež., užsukti į Luodžio ež. (15 km) ir Antalieptės marias (32 km); turistai meškeriotojai paprastai dar neaplenkia ir žuvingo Samavo ež.

¹⁸ Šventosios aukštupys nuo versmių iki Sartų ež. anksčiau buvo vadinamas Duseta.

ŠVENTOSIOS MARŠRUTINĖ JUOSTA

290 Beržinio ir Dūkšto ež. sujungia melioracijos griovys (L-0,6). Pertakas tik anksti pavasarį ir labai lietingu metu nedidele valtele bei baidare praplaukiamas, vietomis persikeliant per stambesnius šiekštus. Dūkšto ež. (F-529,1, L-3,64, didž.pl-2,75) lėkšti krantai apaugę spygliuočių miškais. Ež. skirtas kultūrinei žuvininkystei. 1920-1939 šiuo ež. ėjo demarkacijos linija tarp Lietuvos ir Lenkijos.

286 Ištakis (L-2,8) iš Dūkšto į Luodžio ež. yra pasislėpęs už 2 žemų salelių v. ež. gale tarp tirštų pakrančių meldų. Šventosios aukštupio pakrantės žemutės, apaugusios lapuočiais, karklų krūmokšniais, Reguliuotoje vagoje šiekštai, kerplėšos, kupstai.

238 d Žagarinė; žemas kaimo kelio rąstų tiltas, buv. Žagarinės malūno užtvankos griuvėsiai. Per juos laiveliai persikeliami. Už puskilometrio Šventoji įteka į Luodžio ež. (F-1320, L-6,69, didž.pl–3,87, gl.-16,5, p-26,5) š. r. kampą. Luodis – šeštas pagal dydį Lietuvos ež. Krantai labai rangyti, su giliomis įl. ir pusiasaliais. Ež. ištįsęs iš r. į v. (L-3 km) su gilia Plavėjų įl., dar vadinama Kopta. Pietiniuose ir š. krantuose dunkso dideli Giteniškės, Tumiškių ir Žagarinės miškai, įeinantys į Gražutės miško landšaftinį draustinį. Poilsiui bei nakvynei yra vietų Briedžiaragio, Žvėrinčiaus, Luodžio pusiasaliuose ir Alaunės (dar vadinamoje Krutamojoje, nes anksčiau čia gyveno žmonės ir dirbo, krutėjo) saloje. Pietinėje ež. pakrantėje, Dumblynės įl., turistams skirta poilsiavietė.

275 Vakarinėje Luodžio pakrantėje SALAKAS – apyl. ir ,,Aukžtaičių kražto’ kol. centras. Netoli S., prie kelio į Bikėnus, yra akmuo (vadinamas Napoleono akmeniu).

270 Šventoji, trumpai pasisvečiavusi Luodyje, išteka iš jo š. r. įl., apaugusios aukštais meldais. Pertakas (L-0,4) gilus, per jį – praplaukiamas kaimo kelio tiltas, Luodykštis, į kurį įteka Šventoji, – nedidelis, seklus ež. (F-42, L-1,11, didž.pl-0,62, P-3,3), bet žuvingas, skirtas mėgėjiškai ir sportinei žūklei.

269 Ištaka iš Luodykščio ež. š. galo ryški, plika, tik toliau kur ne kur apsikaišiusi meldais ir nendrėmis, o pertako slėnys visiškai užžėlęs. Upelio vagą galima susekti tik pagal pakrančių miško kontūrus; d Tumiškės miško pasoda.

266 Drobiškių – Bukiškių kelio tiltas, meldai baigiasi; d krante šlama Gražutės landšaftinio draustinio miškai. Didžiojo Tėvynės karo metais šiuose miškuose kovojo ,,Kęstučio“ būrio partizanai, tarp jų buvo ir Tarybų Sąjungos Didvyrė Marytė Melnikaitė. Šventoji tyliai įvingiuoja į Asavo-Asavėlio ež. (F-123, L-3,3, didž.pl.-1,54, gl-13,0) r. galą. Ež. plyti 22 ha sala. Ež. skirtas kultūrinei žuvininkystei plėsti.

265 Asavą su Ūparto ež. jungia 0,9 km ilgio pertakas. Į Ūparto (F-47, L-2,29, didž.pl-0,45, gl.-3,8, P-5,25) ež. r. galą įmarma sraunus Samavos upelis (0,9). Juo, įveikiant nedideles kliūtis (stipri priešpriešinė srovė, daug didelių akmenų, žemas kaimo kelio tiltelis), galima nuplaukti į žuvingą Samavo ež. (F-553,5, L-5,4, didž.pl-2,1, gl-12,6, P-19,8). Ež. skirtas mėgėjiškai įr sportinei žūklei. Beveik iki pat Ūparto ež. upę patvenkia Tiltiškių malūnas. Upė gili ir rami; pakrantės apaugusios tankia vandens augmenija.

259 Vieškelio Zarasai-Salakas tiltas, po tiltu – mažytė rėvutė; d Tiltiškės; k ,,Aušros” kol. fermos. Per Tiltiškių malūno ir lentpjūvės užtvanką laivelius reikia persinešti d krantu.

257 k BIKĖNAI – apyl. centras. Prasideda Antalieptės marių patvanka. Per žemą tiltą valtis persikelti patogiau k krantu. Kairėje vieškelio Salakas – Degučiai pusėje yra paminklinis akmuo partizanų kovoms įamžinti.

241 Vieškelio Dūkštas-Salakas-Degučiai paaukštintų pylimų tiltas. Prieš tiltą d pusėje yra graži aikštelė, tinkama postoviui, nakvynei. Kelio d tarp pušelių yra akmuo su įrašu: ,,Šioje vietoje 1943 m. lapkričio 28 d. žuvo partizanų desantinė grupė, pirmasis ,,Kęstučio” partizanų būrio vadas Jonas Vanagickas ir partizanė Stasė Jakimovič”.

Antalieptės HE tvenkinys, kurio plotas – 1911 ha, maždaug 77 mln. m³ vandens, naudingas vandens tūris – 23,5 mln. m³, atodirbio aukštis – 1,3 m. Viso tvenkinio krantų ilgis – daugiau kaip 160 km. Į tvenkinį įsilieja 26 ež.: Abisavas, Aikuotas, Armelis, Demenas, Diegis, Dusetas, Dubužis, Jūžintas, Kanapinis, Kaušys, Kernys, Liminas, Liminėlis, Skardonis, Skrindėlis, Uolys, Zazubras ir kt. Maksimalus ež. patvenkimas (Jūžintas)  –  6,6 m.

Antalieptės tvenkinys – tai didžiulis ež. (F-1911 ha, kuris paprastai dar mariomis vadinamas), vingių vingiais išraižytais krantais, šimtais įmantriausių įlankų įlankėlių, sąsiaurių ir daugiau kaip 90 salų salelių. Pačios didž. – 37 ha ploto Blekiškių, 30 ha Šiukščių; 7 salos gyvenamos. Susidarius Antalieptės marioms, dabar net vietiniai gyventojai, gerai pažįstantys vietovę, kartais pasiklysta naujų salų labirinte. Tad ir turistai, neturėdami detalaus tvenkinio plano, ypač buv. Duseto-Diegio-Armelio-Grabelio ež. labirinte, lengvai gali paklysti. Norintiems geriau susipažinti su mariomis, patariama plaukti, ypač esant rūkui, pagal azimutą tokiu maršrutu.

Vos praplaukus vieškelio Salakas-Degučiai tiltą, sukti į š. v. Degučių link (A 320°), k paliekant didelę Šiukščių salą. Pakrantėse ošia Gražutės landšaftinio draustinio pušynai. Prie Degučių – Samanio ež. ir piliakalnis, kuriame buvo įsitvirtinę 1831 sukilėliai, vadovaujami E. Pliaterytės. Toliau galima plaukti skersai marias į p. v. (A 110°) iki paties salyno labirinto (4,5 km). Laikantis bendros p. krypties (A 90-140°), laviruoti tarp salelių. Tik nuo didelės gyvenamos salos, pylimu susisiekiančios su krantu, pro Kiemionių k. sukti į d ir plaukti į p. v. ,,rankovę” (A 270°). Iš čia, grįžus kiek atgal, k palikus Drobų k., irtis tiesiog į š. (A 340—360°). Nepriplaukus Skeldos k., vėl sukti į pačią giliausią š. v. ,,rankovę”. Toliau jau vandenys siauresni ir lengviau orientuotis pagal krantus.

240 Kauno-Zarasų pln. tiltas su aukštais pylimais. Už tilto Antalieptės marių tęsinys. Dešiniajame krante už kalvoto pušynėlio – poeto F.Kiršos (1891-1964) gimtinė. Netoliese jauki, drožiniais išdabinta poilsinė.

237 Antalieptės marios baigiasi Jūžinto žemės užtvanka su sifonine automatiška pralaida vandens pertekliui nuleisti, pastatyta Velnynės pradžioje, greta buv. Ąžuolyno vandens malūno. Toliau eina derivacinės elektrinės kanalas, kuris pradžioje yra 18 m gl. ir apie 60 m pl. Plaukiant pagrindiniu kanalu žemyn, d matyti jėgainę aptarnaujančio personalo gyvenvietė. Žemiau jos reikia praplaukti pro remontinę užtvanką-tiltą, o dar žemiau – vadinamąjį paros reguliavimo baseiną. Tai nedidelis ežeriukas, nuo Šventosios slėnio atitvertas kairiakrante, o nuo Stromelės — dešiniakrante žemės užtvanka. Toliau prasideda antroji derivacinio kanalo dalis. Juo plaukiame ligi gelžb. statinio – slėgimo baseino. Čia kelias vandeniu baigiasi, nes toliau Šventosios vandenys teka gelžb. 2,6 m skersmens vamzdžiu į išlyginamąjį rezervuarą, o dar toliau – 3 metaliniais 1,4 m skersmens, 150 m ilgio vamzdžiais į elektrinės agregatus. Čia reikia nugalėti vieną iš sunkiausių maršruto trasos kliūčių: d vamzdyno pakrante laivelius ir mantą persigabenti sausuma pakalnėn apie 450 m į nuvedamąjį elektrinės kanalą, kuris prie Antalieptės jungiasi su senąja Šventosios vaga.

Antalieptės elektrinė, pastatyta 1959, turi 3 agregatus po 820 kW. Vienas agregatas per sekundę ,,praryja” 3 m³ vandens. Tad, kai elektrinė veikia, žemiau jos visada pakanka vandens plaukti bet kurio tipo turistiniais laivais.

232 ANTALIEPTĖ – mst. t. g., apyl. ir Padusčio kol. centras. 1944 forsuojant Šventąją, žuvo daug tarybinių karių. A. Tarybų aikštėje žuvusiųjų atminimui pastatytas paminklas. A. malūno užtvanka išgriauta, malūnas varomas elektra; per upę Daugailių-Antalieptės-Dusetų pln. tiltas. Žemiau Antalieptės Šventoji jau gana didelė upė su ryškiu slėniu ir aukštokais krantais, apaugusiais lapuočių medžiais.

229 Guntulių malūno užtvankos griuvėsių liekanos: k Padustis, Kartuvių kalnas 224 k Pagiriai. Už 0,5 km nedidelis (F-12) Sniūčio ež., kuris pro Vykežerį jungiasi su Indraja, tekančia į Šventąją (Pasčio ež.) iš didelio (F-299,2) Indrajų ež. Toliau iki Sartų ež. Šventoji lėtai teka plačia terasa tarp žemų krantų; terasos pakraščiais dunkso tankūs Sruogiškių (d) ir Baraukos (k) miškai, upės pakrantėse – kultūrinės pievos. Jeigu turistams tektų čia nakvoti, tėra vienintelė tinkamesnė vieta k krante, pamiškėje.

191 Šventoji įplūsta į Sartų ež. p. galą; k Didžiadvaris – E.Pliaterytės tėviškė. DUSETOS – mst.

186 k Dusetų žirgyno fermos, įsikūrusios buv. E.Pliaterytės tėviškėje, Didžiasalyje. žirgyne auginami veisliai rusų ir Orlovo bėgūnai; Kavolių k.; Dusetų giria, Kalbutiškės.

183 Šventosios ištakis iš Sartų ež. p. v. galo; orientyras – Dusetų-Rokiškio vieškelio 57 m ilgio metalinis tiltas. Visas pertakas iki Rašų ež. apaugęs tankia vandens augmenija. Plaukiama ,,properšomis”, kurios vingiuoja nuo vieno kranto prie kito. Srovė čia beveik nejaučiama.

182 Šventoji tykiai įplūsta į Rašų ež. (F-178,8, L-3,26, didž.pl-1,0, gl.-7,8, P-9,5) š. galą. PAŽIEGĖS k. yra lietuvių kalbininko prof. K.Būgos (1879-1924) gimtinė. Jo gimtajame name įrengtas memorialinis muziejus.

Rašų ež. pakrantės žemos, apaugusios aukštais švendrais, todėl sunku orientuotis. Įplaukus į ež., reikia pasukti kairėn, maždaug pagal A 260°. Ež. vis siaurėja ir siaurėja, ties Mičiūnų (d) k. vėl prasideda Šventoji. Upė vis dar rami, bet jau gana plati, sruvena tarp žemų pakrančių, apaugusių meldais. Iš abiejų pusių ošia miškas. Rašų ež. skirtas verslinei ir mėgėjiškai žūklei.

173 Šventoji įteka į Paščio ež. (F-69, L-2,2, didž.pl.-0,66, P-5,55) š. šaką, vadinamą Daglėjumi. Šią ež. dalį skiria siaura švendrų juosta. Todėl, įplaukus į Paštį, tuojau reikia sukti į k, perplaukiant tą užžėlimą, o paskui pro Belazariškių pusiasalį sukti į d, į Šventosios ištaką. Paštys -paskutinis ež., per kurį teka Šventoji. Jis skirtas kultūrinei žuvininkystei. Be to, į Paščio ež. š. r. galą dar įteka Indraja (L-38,1), atplukdanti Pasčio (F-25,5), Indrajų (F-299,2), Sniūčio (F-12), Vykežerio (F-29,4), Vykežerėlio (F-7,6) vandenis.

d Traidžiūnai, Norvaišių t. ū. laukai; kiek žemiau – k Likančiai.

167 k Alauša (L-8,3) atbėga iš didelio (F-1054) Alaušo ež. Puskilometriu žemiau – Ilčiukai; upėje malūno užtvankos likučiai, medinis kaimo vieškelio tiltas.

160 k Degėsiai, senas vandens malūnas. Per užtvanką galima laivelius nuleisti.

158 d KANIŪKAI – Norvaišių t. ū. centras; k Šeimyniškiai; upėje sala, fv. k. Šeimyniškių k., išdžiūvusių Pilupio ir Piliaus upelių santakoje, – Šeimyniškių piliakalnis.

153 Užpalių malūno 2,5 m aukščio užtvanka. Laivelius patogiausia gabentis k krantu, kur upės vanduo perkasu pasiekdavo Užpaliuose stovintį malūną.

UŽPALIAI — mstl., apyl. centras; vieškelio Rokiškis-Utena gelžb. tiltas, Užpalių vandens matavimo punktas.

Nuo U. Šventoji palieka ežeringą Aukštaitiją ir įteka į Vidurio žemumą.

150 k Bradesa (L-10,2); d Nevirža, toliau – Jociškės.

146 k Girbys (L-6,0) teka iš Girbio ež. (F-10,9),. esančio dideliame (F-1670 ha) Vyžuonų miške.

141 k Vyžuona (L-26); upėje nedidelė salelė. Hidrografinė Vyžuona (L-55) atvingiuoja nuo rj. centro Utenos, iš Talio ež. Upės ruožas nuo Rašės intako iki ž. (L-22) atitinka II sudėt. ktg. reikalavimus (ΔH-1,7). Q: žemiau Rašės 1,37, ž. – 3,8.

138 d Nasvė (L-24,6) teka iš Noniškio ež. (F-51,5).

137 Utenos-Kupiškio pln. gelžb. tiltas. Upės pakrantėje Žaliosios malūno griuvėsiai, plaukti arčiau d kranto; k Žalioji.

134 d BUTĖNAI – 2km ilgio gatvinis kaimas; upėje nedidelė rėva, sala, fv. k. B. kaimo gale, pamiškėje,. yra liaudies menininko Z.Valuntos sodyba. Kieme, sode daug įvairiausių medžio skulptūrų.

Toliau visu paupiu spygliuočių miškai.

127 k Aknysta (L-18,2), Antupiai; Šventosios pakrantės miške sruvena šaltinis. Čia yra gerų vietų postoviui, nakvynei. 125 Anykščių-Svėdasų-Rokiškio pln. gelžb. tiltas. Žemiau tilto vandenyje styro buv. medinio tilto poliai, plaukti arčiau k kranto; d Mickūnai; k Gerkonys, piliakalnis.

Dešinėje pakrantėje sausame pušyne – aikštelė autoturistams; čia gali įsikurti ir vandens turistai.

123 d Jara-Šetekšna (L-82); Ragaišiai. Žemiau J.-Š. ž. gilus Šventosios slėnys susiaurėja, o skardingi šlaitai primena kanjoną.

109 k Taurožė (L-8,8), Lašiniai, ilga Lašinių rėva. Plaukti upės viduriu su srove. Rėva baigiasi plačia ir gilia sietuva. Toliau abipus upės ošia dideli miškai: d Šimonių giria, k – Ramuldavos miškas.

107 Mogylų malūno užtvanka išgriauta, esant aukštam debitui praplaukiama. Dešiniajame krante, ten, kur stovėjo malūnas, iš rąstų suręstas originalus Anykščių eksperimentinio medžioklės ūkio pastatas; d Pelyša (L-19,3) atiteka iš didelės (F-10870 ha) Šimonių girios. Š. giria – Lietuvos sengirių reliktas, niekada praeityje nearta. Girios tankumynuose bazavosi tarybiniai partizanai.

Pelyšos upelio skardžiai, kuriuose matyti atidengtų devoninio periodo molio klodų su gausiomis šarvuotžuvių liekanomis, paskelbti geologiniu draustiniu.

101 Upėje ilga sala, fv. d. Kiek žemiau – Vadaksta (L-9,0).

99 d ANDRIONIŠKIS – mstl., apyl. ir kol. centras; per upę senas medinis tiltas, sala, fv. k.; d pakrantėje Andrioniškio-Akmenos miškai (F-1314).

92 k Varius (L-17), Pavariai. Toliau NIŪRONYS – rašytojo J.Biliūno (1879-1907) gimtasis namas-memorialinis muziejus. Prie sodybos stovi liaudies meistrų S.Karanausko, A.Domarkienės, L.Tarabildos išdrožti stogastulpiai. Variaus ir Šventosios santakoje yra turistų stovyklavietė. Buv. pradinėje m-loje – Arklio muziejus.

Šventoji vis lėtėja. Prasideda buv. Anykščių HE patvanka.

90 k Elmė (L-17,4), Šeimyniškėliai. Š. kaime yra vienas iš didž. Aukštaitijos piliakalnių. Į p. nuo piliakalnio – XV-XVII a. senkapis, vadinamas Kapanica.

Puskilometriu žemiau k Piestupys (L-3,8). Šį upelį mini J.Biliūnas apsakyme ,,Piestupys”. Upėje Anykščių HE patvanka. Čia poilsiauja anykštėnai. Tai jau Anykščių priemiestis, Janydžių viensėdis; k. krante Anykščių medžioklės ūkio poilsinė.

88 Panevėžio-Anykščių-Švenčionėlių glžn. tiltas, st., k Anykšta (L-13,8) atplaukia iš vaizdingo ir didelio (F-944) Rubikių ež. – landšaftinio draustinio. Neveikiančios Anykščių HE 2 m aukščio užtvanka, keltis k krantu; 50 m žemiau užtvankos – Panevėžio-Troškūnų-Anykščių-Molėtų pln., naujasis gelžb. tiltas, Anykščių miesto centras; prieš pat tiltą, k krante, patogi vieta išlipti į krantą.

ANYKŠČIAI – mst., rj. centras, nusidriekęs abipus Šventosios. Rašytojo A. Vienuolio-Žukausko vardu pavadintoje gatvėje Nr. 10—,,Anykščių šilelio” autoriaus, poeto A. Baranausko klėtelė-memorialinis muziejus. Čia pat ir rašytojo A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, kapas; k krante, apie 2 km nuo upės, Liūdiškių piliakalnis, kuriame palaidoti J.Biliūno palaikai, 1953 parvežti iš Zakopanės, pastatytas paminklas.

Anykščiai – svarbiausias Lietuvos TSR vaisvynių ir veltinių pramonės centras.

(Turint laiko, galima dalyvauti ekskursijose ,,Vienuolio takais”, ,,Literatūriniai Anykščiai”. Knygelėje ,,Anykščiai”, parengtoje Anykščių kraštotyrininkų (K., 1971), plačiai rašoma apie Anykščių praeitį ir nūdieną, čia įdėta tiksli Anykščių rj. lankytinų vietų schema).

86 k Marčiupys (L-3,8). Šį upelį savo kūriniuose mini rašytojas A. Vienuolis. Anykščių šilelio landšaftinio draustinio pradžia. Prie kelio nuo Dainuvos slėnio (anykštėnų dainų švenčių bei gegužinių vieta) iki Puntuko yra liaudies meistrų sukurtų stogastulpių. Slėnyje marguoja ,,Šilelio” poilsio namų pastatai.

83 d Aukštame Šventosios krante, Anykščių šilelyje, giliai į ˛emę įsmigęs stūkso didžiulis riedulys, vadinamas Puntuko broliu (6 m ilgio, 4 m pl.), už jo – kvarcinio smėlio karjeras. Iš šio smėlio gaminamas brangesnių rūšių stiklas, kineskopai, krištolas.

80 d Karalienės liūnas – gilus šaltinis, apaugęs tankiais krūmais. Už 3 km į š. nuo Karalienės liūno Ažuožeriai – A. Vienuolio gimtinė; ten pat yra ir Ilgio ež., aprašytas jo ,,Paskenduolėje”.

Kiek žemiau, k krante, 0,4 km nuo Šventosios, prie Anykščių-Kurklių vieškelio, stūkso vienas iš didž. Lietuvos TSR granito riedulių – PUNTUKAS, ledynų atristas iš Suomijos prieš 12-14 tūkst. metų. Jo ilgis 6,9 m, pl.-6,7 m, aukštis-5,7 m (iš jų-1,5 m žemėje), svoris-265 t. 77 d Pesliai. Pakrantėse malūno užtvankos liekanos. Plaukti galima upės viduriu. Abiejuose upės krantuose siūruoja Peniankų, Anykščių šilelio, Peslių ir Didžiašilio miškai – Anykščių šilelio landšaftinis draustinis (1092 ha). Turistai, čia sustoję, turi laikytis draustiniuose nustatytos tvarkos: kurti laužus ir statyti palapines tik nurodytose vietose, elgtis taip kaip pataria anykštėnai: ,,Apsistojimo vietą palikite švarią, kad nesidrovėtumėte dar kartą čia atvykti”.

75 k Virinta (L-59,1). V. upė nuo Kauno-Zarasų pln. iki ž. – ichtiologinis draustinis.

Upėje keletas nedidelių rėvų, daug šiekštų – prieš tūkstančius metų augusių ąžuolų kamienų liekanų, palaidotų po storu apnašų sluoksniu. Kiek žemiau, d pakrantėje, urvinių kregždžių išvarpyta Vetygalos atodanga — viena iš aukštesnių ir ryškesnių atodangų Lietuvoje. Upės tėkmė lėtėja. Prasideda Kavarsko siurblinės patvanka. (Anksčiau buvusios rėvos jau gilokai paniro po vandeniu).

70 Kavarsko siurblinės 2 m aukščio užtvanka. Keltis patogu k krantu. Siurblinėje veikia 4 agregatai po 450 kW. Vanduo pradžioje teka betonuotu kanalu, toliau – kanalizuotais Pienios ir Karklės upeliais. Į Nevėžį įteka 2,5 km prieš Traupį. Šia 16 km ilgio naująja vandens arterija turistai lengvai gali pasiekti Nevėžį arba (iš Nevėžio) Šventąją. Tačiau ,,donoras” Šventoji, atidavusi didelę dalį savo ,,kraujo” Nevėžiui, žemo debito metu visai sunegaluoja: 20 m baras tarp siurblinės ir Siesarties intako būna seklus. Plaukiant šiuo labai išplatėjusiu upės ruožu, reikia sumaniai ir apdairiai laviruoti nuo vieno kranto prie kito, tiksliai laikantis fv.

Šventosios ruože nuo Kavarsko siurblinės iki Kavarsko-Kurklių pln. tilto gegužės-liepos mėn. draudžiama bet kokia žvejyba, nes prieš užtvanką susiburia neršiantys žiobriai.

69 Naujasis gelžb. 3 taurų, 4 tarpų Kavarsko-Kurklių pln. tiltas. Tuojau už tilto akmeninė sala, fv. k. d KAVARSKAS – mstl., apyl. centras. Priešais K., k Šventosios krante, Vilkonių miške (F-400 ha), aptikta apie 200 pilkapių. Pietvakariniame K. pakraštyje, Svirnų miške, yra nedidelis piliakalnis.

62 d Riklikai. k Knitiškiai; upėje nedidelė sala, fv. k.

56 Ukmergės-Utenos pln. gelžb. tiltas. Upėje medinio ir gelžb. .tilto liekanos. Čia reikia saugotis didesnių ir aštresnių sąvartų. Už 0,4 km k Kirnė (Lž4,6), jos pakrantėje akmens amžiaus stovykla.

53 d Ant aukšto, stataus Šventosios kranto baltuoja Ukmergės MSV darbuotojų gyvenvietė; buv. Komaro dvaro pastatuose vaikų darželis, upės šlaite – paminklinis Žemaitkiemio parkas, gera vieta postoviui.

52 d VIDIŠKIAI— mstl., apyl. ir Šventupės t. ū. centras; pėsčiųjų lieptas, upėje medinio tilto polių liekanos. Kiek žemiau – didelė sala, fv. k.

49 k Siesartis (L-64,1). žemiau S. upėje ilga ir smarkoka rėva, fv. k. d Mūšia (L-29). Dešiniajame upės krante, Berzgainių k. laukuose, Berzgainių piliakalnis (III-XII a.) ir senovės gyvenvietė – istorinis landšaftinis draustinis.

d ZUJAI – Ukmergės t. ū. technikumo paukščių ferma. Upės pakrantėje ukmergiečių vasaros poilsio vieta, paplūdimys, šašlikinė ,,Berželis”.

42 d Dukstyna (L-6,0) teka per Dukstynos mišką (F-587 ha). Nedidelė Šventosios pakrantės pievutė ir ją supanti D. miško bei slėnio krūmynų juosta paskelbta entomologiniu draustiniu: čia saugomi visi vabzdžiai, ypač reti drugiai, tarp jų ir stepinis perlinukas, smiltyninė hesperija ir kt.

Prie Aukštųjų krantų 30 kv. yra trumpalaikė turistų stovyklavietė. Žemiau, maždaug už 1,5 km, naujasis Vilniaus-Ukmergės-Panevėžio greitkelio gelžb. tiltas.

42 d I. Meskupo baldų kombinatas, pastatytas pokario metais. Gamina baldus įstaigoms. Kiek žemiau – 1963 nugriautos Ukmergės HE užtvankos liekanos. Čia upė labai išplatėjusi, yra daug seklumų, žemų salelių.

40 d Ukmergėlė (L-7,9), miesto centras.

UKMERGĖ – mst, rj. centras, pabiręs abiejuose Šventosios krantuose, upės terasose. Didžioji miesto dalis ir centras yra d krante. Šią dalį pusiau skiria Ukmergėlės upės slėnys. k Šventosios krante esanti miesto dalis vad. Užupiu (anksčiau dar vadinta Smėliais). Abi miesto dalis jungia 2 tiltai. Miesto apylinkėse, Šventosios pakrantėse (Dukstynos miške, apie 3 km į r. nuo U.) aptikta akmens amžiaus stovyklų liekanų. Pačiame miesto centre, Šventosios ir Ukmergėlės santakoje, yra piliakalnis.

Ukmergė – nemažas pramonės centras. “Vienybės” gamykla gamina vožtuvus kompresoriams. Tai vienintelė tokio profilio įmonė šalyje. Ukmergė garsi revoliucine praeitimi. Prie pln. į Vilnių, ant Vaitkuškio kalno, stūkso paminklinis akmuo su tokiu įrašu: ,,1901 metais pro Ukmergę buvo gabenama iš Kauno į Vilnių lenininė ,,Iskra”. Apie Ukmergę plačiai rašoma J. Petronio informacinėje kn. ,,Ukmergė”. V., 1976.

35 d Storė (L-15,5), Leonpolio paukštininkystės t. ū., apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu; Leonpolio skyriaus gyvenvietė.

31 d Armona (L-29,6). Upė atplukdo Siesikų (F-139,7), Ilgajo (F-56,5) ir Armono (F-7,4) ež. vandenis; 300 m žemiau iš k pusės į Šventąją įteka Žirnaja (L-10,9), ištekanti iš Žirnajų (F-177,2) ir Gelvės (F-33,3) ež. Žemupyje, 1,5 km trasoje, Žirnajos vanduo nukrinta net 18 m.

26 k Mažeikiškiai, Sukiniai. Per Sukinių k. teka Žuvintė (L-9,2) ir jos intakai Gumbrė bei Sugeda. Ties kaimu, Žuvintės d krante, yra piliakalnis, vadinamas Pilaite. Netoli piliakalnio, prie Šventosios, akmens amžiaus stovyklos ir akmuo Mokas – gamtos paminklas – 7 m ilgio, 5 m pl., 3 m aukščio.

23 d Slabada, rėva, fv. d; Deltuvos-Veprių-Čiobiškio vieškelio medinis tiltas. Ties tiltu yra stovyklavietė turistams. Priešais tiltą, k krante, už 200 m nuo upės, lies Juozapavos viensėdžiu, trykšta mineralizuoto vandens šaltinis.

21 d VEPRIAI – mstl., apyl. ir t. ū. centras, įsikūręs Veprių ež. (F-23,3) š. krante. Buv. dvaro rūmuose nuo 1944 V. kaimo profesinė technikos mokykla. Greta mstl., prie kelio į Deltuvą, yra mūrinė koplytėlė (1722) Baro konferencijos įvykiams atminti – istorinis paminklas.

Dešiniajame Šventosios krante, tarp upės ir Veprių ež., yra trumpalaikė turistų stovyklavietė.

17 k Didž. Šventosios intako Širvintos (L-128,6) ž.

Šventosios-Širvintos santakoje įrengta turistų poilsiavietė. Upėje ilga, bet nepavojinga Matelio rėva. d Dubiai, piliakalnis. Labai status, maždaug 35 m aukščio šlaitas, nuo kurio atsiveria reginiai į platų Šventosios-Širvintos santakos slėnį.

14 Musninkų-Upninkų-Jonavos pln. naujasis gelžb. 5 taurų, 125 m ilgio tiltas; k Upninkai, Upninkų t. ū. mechaninės dirbtuvės, kitos gamybinės patalpos; d Rizgonių nerūdinių statybinių med˛iagų kombinatas, kombinato darbininkų gyvenvietė.

13 Upėje aukšta sala, fv. d. Kiek žemiau – k Santakos girininkija; d Baltromiškė. Upės pakrantėse Upninkų ir Santakos miškai, kurie su nedidelėmis proskynomis žaliuoja iki pat Šventosios-Neries santakos.

9 Staigus upės vingis į d, už jo – didelė sala, fv. k. Toliau iki pat ž. upė gana srauni, yra keletas nedidelių rėvų, didelių akmenų; d Bajoriškiai, kiek žemiau – k Pavinkšnė, Jonavos statybininkų poilsio namai, pionierių stovykla.

6 Upėje nesunkiai praplaukiama rėva.

3 d Akmeniškiai; k pušynai; vagoje dideli, bet reti akmenys. Kiek toliau – rėva Žirgas.

Šventoji įsilieja į Nerį 44,5 km nuo šios ž., per 5,0 km nepriplaukus Jonavos mst; k Santakos viensėdis, priešais, už tankaus pušynėlio, –  Jonavos azotinių trąšų gamykla.

Neries – Šventosios santakos kraštovaizdis labai gražus, upių pakrantėse daug vandens šaltinių, gerų vietų postoviui, nakvynei. Dešiniojo kranto įkalnėje ant vieno šaltinio pastatyta suomiška pirtis, šalimais įrengtas nedidelis baseinėlis.

…

PAAIŠKINIMAI
Knygoje vartojama daug sutrumpinimų bei matematinių simbolių.

Jei vietovardis tekste vartojamas keletą kartų, tai vėliau rašoma tik pirmoji jo raidė. Visur, kur tekste aišku, prie datų m. (“metai”) raidė praleista; upės krantą žyminčios santrumpos (d, k) nerašomos prie tų vietovių, kurios yra abiejuose krantuose.

Skaitmenys kairiajame teksto pakraštyje rodo atstumą nuo upės žiočių arba maršruto pradžios; skaitmenys lenktiniuose skliaustuose – atskirų barų nuotolį, upės, ežero ar kito vandens baseino morfometrinius duomenis, reiškiamus atitinkamais dydžiais – kilometrais (km), metrais (m), hektarais (ha). Laužtiniuose skliausteliuose sužymėta išimtinio maršruto, iš seno žinomo ,,500 km 60-čia ežerų vardu” (žr. M. Eidrigonis, 500 km Lietuvos ežerais, K., 1940), ežerų seka.

Maršrutų Lietuvos TSR vandenimis kilometražas apskaičiuotas pagal “Lietuvos TSR upių kadastro”, taip pat LTSR MA Fizikinių-techninių energetikos problemų instituto naujausių leidinių (žr. literatūros sąrašą) duomenis; upių ir vandenų. esančių ne Lietuvos teritorijoje – pagal atitinkamus žemėlapius.

Tikslumas – pusė kilometro. Kadastruose nurodyti kilometrų dešimtadaliai supaprastinti iki sveikųjų skaičių: pusė ir daugiau kilometro laikoma pilnu, mažiau kaip pusė – atmetama.

Baltarusiški (Baltarusijos TSR teritorijoje), rusiški (RTFSR Kaliningrado sr.) ir latviški vietovardžiai transkribuoti pridedant lietuviškas galūnes.

SANTRUMPOS

A – azimutas

AE – atominė elektrinė

archit. – architektūrinis

buv. – buvęs

d – dešinysis (krantas), dešinė (pusė)

didž. – didžiausias

Δ H – nuolydis (upės) m/km

ež. – ežeras

F – plotas (ežero, vandens baseino, miško) ha

fv. – farvateris

gelžb. – gelžbetoninis

glžk. – geležinkelis

gl. – gylis

H, h – vertikalus aukštis

HE – hidroelektrinė

HAE – hidroakumuliacinė elektrinė

įl. – įlanka

k. – kaimas

k – kairysis (krantas), kairioji (pusė)

kol. – kolūkis

L – ilgis (ežero, upės) km

m-la – mokykla

p. – pietūs, pietų, pietinis

p – perimetras

pab. – pabaiga

pln. – plentas

pl. – plotis

pr. – pradžia

rj. – rajonas

resp. – respublikinis

r. – rytai, rytinis

st. – stotis

sr. – sritis

sudėt. ktg. – sudėtingumo kategorija •

š. – šiaurė, šiaurinis

t. g. – tipo gyvenvietė

t. ū. – tarybinis ūkis

TE – termofikacinė elektrinė

vid. – vidutinis, vidurinis

v. – vakarai, vakarinis

ž. – žiotys (upės)

q – vidutinis daugiametis nuotėkis m³/s

▼ — altitudė

SIMBOLIAI SCHEMOSE

(Jį, – laivų prieplauka

A – trumpalaikė turistų stovyklavietė

T – turistų bazė